27 milijonai tonų nanoplastiko: pavojus jūrai ir žmonėms!

27 milijonai tonų nanoplastiko: pavojus jūrai ir žmonėms!

Nerimą keliantis plastiko atliekų kiekis Šiaurės Atlante pastaraisiais metais paskatino intensyvius tyrimus. Neseniai atliktas Helmholtzo aplinkos tyrimų centro Leipcige ir Nacionalinio okeanografijos centro Sautamptone mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad Šiaurės Atlanto viršutinėje dalyje yra apie 27 mln. tonų nanoplastikų. Ši išvada paskelbta gerbiamame žurnale „Nature“, kaip praneša Tagesspiegel.

Nanoplastikai, susidarantys suirus didesniems plastikiniams daiktams, tokiems kaip buteliai ir maišeliai, yra pavojingi ne tik aplinkai, bet ir jūros organizmams. Melanie Bergmann (AWI) pabrėžia, kad šios mažytės dalelės gali prasiskverbti į didesnį skaičių organizmų ir jų audinių, o tai lemia rimtus pokyčius ląstelių lygmenyje. Ypatingą nerimą kelia tai, kad nanoplastikų koncentracijos pakrančių zonose yra iki tūkstančio kartų didesnės nei atviroje jūroje. Tai gali turėti didelių pasekmių jūrų ekosistemai.

Pavojus sveikatai jūros gyvybei

Tyrimas nustato kai kuriuos su nanoplastika susijusius pavojus. Tai apima augimo sulėtėjimą, dauginimosi problemas, fiziologinį stresą ir vandens organizmų imuninės sistemos sutrikimus. Kita problema yra žalingas nanoplastikų poveikis dumblių chloroplastams, galintis sumažinti fotosintezės greitį. Tai gali pabloginti CO₂ įsisavinimą, o tai gali dar labiau sustiprinti visuotinį atšilimą, kaip nurodo Geo.

Pagrindinis tyrimo rezultatas rodo, kad matavimo duomenys gaunami iš dvylikos vietų Šiaurės Atlante. Tyrėjai nustatė skirtingas koncentracijas: prie kranto buvo išmatuota vidutiniškai 25 mg nanoplastiko viename kubiniame metre vandens, o 1000 metrų gylyje – tik 7,5 mg. Tai rodo, kad paviršiniai vandenys yra labiau užteršti nei gilieji. Jūros gelmėse aptiktas tik polietileno tereftalatas (PET), bet ne plačiai naudojamas plastikinis polietilenas (PE) ir polipropilenas (PP).

Reikia politinių veiksmų

Martinas Wagneris (NTNU) pabrėžia, kad reikia skubiai imtis politinių priemonių plastiko problemai sumažinti. Nepaisant žinių apie nanoplastiko problemos mastą, tyrimų poreikis išlieka didelis, ypač atsižvelgiant į biologinį šių dalelių poveikį. Markas Lenzas (Geomaras) įspėja apie prastą duomenų apie nanoplastiką situaciją, todėl sunku visapusiškai įvertinti situaciją.

Šios naujos įžvalgos apie nanoplastiko pasiskirstymą ir pavojus Šiaurės Atlante labai prisideda prie mūsų supratimo apie pasaulinę plastiko taršą ir pabrėžia, kad reikia nedelsiant imtis veiksmų siekiant apsaugoti ir išsaugoti jūrų ekosistemas.